rodiklis
Senų senovėje buvo žmonės-gyvūnai, dauguma paprastų žmonių juos vadindavo išsigimėliais ir su šakėm, deglais eidavo jų naikinti. Tada jie dar nesuprasdavo, kad šie esą tikrai ypatingi. Kai kurie išsiaiškindavo, taigi nustodavo senti.
Galiausiai kažkoks garsus žmogysta išsiaiškino jų paslaptį :
Žmonės-gyvūnai nesensta.
Jei žmogus tampa jo šeimininku, jis taip pat nustoja senti.
Atskirti tokį nuo paprasto galima pagal akis. Jos nuolat keičia spalvą iki tol, kol gauna šeimininką. Tuomet pagal antkaklį.
Buvo dar žinoma, kad šie gyviai gali atvirsti į žmogų tik turėdami šeimininką.
Gyvūno pavidale jie gali kalbėti su žmonėmis tik jei turi šeimininką, o su demonais bendrauti šeimininkas nebūtinas.
Dėl to, kad jie neseno ir galėjo priklausyti labiau dvasiškai žmogui, buvo pradėti vadinti demonais.
Bet suprato visa tai per vėlai. Jų buvo likę labai mažai. Konkurencija išaugo iki aukščiausio lygio tarp žmonių. Juk visi nori likti jaunais, ar ne?
Galiausiai kažkoks garsus žmogysta išsiaiškino jų paslaptį :
Žmonės-gyvūnai nesensta.
Jei žmogus tampa jo šeimininku, jis taip pat nustoja senti.
Atskirti tokį nuo paprasto galima pagal akis. Jos nuolat keičia spalvą iki tol, kol gauna šeimininką. Tuomet pagal antkaklį.
Buvo dar žinoma, kad šie gyviai gali atvirsti į žmogų tik turėdami šeimininką.
Gyvūno pavidale jie gali kalbėti su žmonėmis tik jei turi šeimininką, o su demonais bendrauti šeimininkas nebūtinas.
Dėl to, kad jie neseno ir galėjo priklausyti labiau dvasiškai žmogui, buvo pradėti vadinti demonais.
Bet suprato visa tai per vėlai. Jų buvo likę labai mažai. Konkurencija išaugo iki aukščiausio lygio tarp žmonių. Juk visi nori likti jaunais, ar ne?
